Record Details

Universiteto ir neuniversitetinės aukštosios mokyklos dėstytojų organizacinis mokymasis

Social Sciences

View Archive Info
 
 
Field Value
 
Title Universiteto ir neuniversitetinės aukštosios mokyklos dėstytojų organizacinis mokymasis
University and Non-university Teachers’ Organizational Learning
 
Creator Edintaite, Gintare; Kaunas University of Technology
 
Subject universitetas; neuniversitetinė aukštoji mokykla; organizacinis mokymasis
university; non-university; organizational learning
 
Description Straipsnyje atskleidžiami aukštojo mokslo institucijų dėstytojų organizacinio mokymosi (angl. organizational learning) ypatumai įgyvendinant studijų programą. Šiuolaikiniai tyrimai atskleidžia (Stanikūnienė, 2007), jog dėstytojai laiko save besimokančiaisiais artimiausiose aplinkose, išskyrus savo darbo aplinką. Tad atrodytų, kad jie aukštojoje mokykloje jaučiasi esą tik pedagogai, kurie ugdo, bet patys – nesimoko. Tačiau taip negali būti, jeigu dėstytoją laikome organizacijos, kurioje turi vykti organizacinis mokymasis, nariu (Nonaka ir Takeuchi, 1995). Aukštojo mokslo institucija ir yra tokia organizacija, kurios veikla neįsivaizduojama be nuolatinio tobulėjimo, kurį užtikrina organizacinis mokymasis (Landaeta, Pinto, Kotnour, 2009). Tačiau kaip turėtų vykti dėstytojų organizacinis mokymasis? Tiesioginio ir aiškaus atsakymo į šį klausimą mokslinėje literatūroje rasti nepavyko. Tiesa, galima būtų vadovautis bendruoju Nonaka ir Takeuchi (1995) SECI organizacinio mokymosi modeliu, tačiau be dėstytojų veiklos turinio šis modelis nepakankamai informatyvus. Lietuvos aukštojo mokslo erdvėje šiuo metu vykstančios permainos kelia vis daugiau iššūkių, susijusių su studijų kokybe. Palaipsniui daugėja neuniversitetinių aukštojo mokslo institucijų, kurios nuolat plečia teikiamų studijų programų spektrą. Diskutuojama dėstytojų kompetencijos, inovatyvumo ir nuolatinio mokymosi klausimais. Teigiama, kad neuniversitetinės aukštosios mokyklos dėstytojai yra inovatyvūs ir imlūs (Zinkevičienė, 2007), tačiau inovacine kompetencija taip pat pasižymi ir universiteto dėstytojai (Jezerskytė, 2011). Tradicinio universiteto dėstytojai neretai kritikuojami dėl savo konservatyvumo ir uždarumo naujovėms, o neuniversitetinės aukštojo mokslo institucijos laikomos imlesnėmis inovacijų atžvilgiu, pasižyminčiomis mokymosi intensyvumu ir greitu kompetencijos tobulinimu - tai rodo ir neuniversitetinių mokyklų įsigalėjimas aukštojo mokslo rinkoje. Galima kelti hipotezę, kad universiteto dėstytojai nėra linkę mokytis, o neuniversitetinės aukštosios mokyklos dėstytojai labiau linkę mokytis, nes mokymąsi sąlygoja jų atvirumas praktikai bei rinkos aplinkos pokyčiams. Šiame straipsnyje pristatomo tyrimo problema - kokie veiksniai daro įtaką universiteto ir neuniversitetinės aukštosios mokyklos dėstytojų organizaciniam mokymuisi, kaip įgalinti dėstytojus tobulinti savo edukacinę kompetenciją, siekiant sėkmingai realizuoti ir tobulinti studijų programą? Straipsnio tikslas – atskleisti universiteto ir neuniversitetinės aukštosios mokyklos dėstytojų, realizuojančių studijų programą, organizacinio mokymosi ypatumus. Pirmojoje dalyje, remiantis Nonaka ir Takeuchi (1995) organizacijos žinojimo (angl. organization knowing) kūrimo modeliu, analizuojamas dėstytojų organizacinio mokymosi (organizational learning) turinys išskiriant tris lygmenis: a) mokymasis katedros (academic department) lygmenyje; b) studijų programos dėstytojų grupės mokymasis; c) individualus dėstytojo mokymasis. Antrojoje dalyje pristatoma empirinio dėstytojų organizacinio mokymosi kuriant katedros studijų veiklos žinias tyrimo rezultatų analizė. Remiantis Lietuvos universiteto ir neuniversitetinės aukštosios mokyklos atvejo studijos duomenimis, atskleidžiami dėstytojų mokymosi ir studijų veiklos žinių kūrimo ypatumai. Trečiojoje dalyje diskutuojama šiais klausimais: ar neuniversitetinės aukštosios mokyklos dėstytojai labiau linkę mokytis, ar jie lankstesni ir atviresni pokyčiams negu universiteto dėstytojai? Kokie veiksniai daro įtaką dėstytojų atvirumui ir lankstumui organizacinio mokymosi darbo vietoje atžvilgiu? Dėstytojų organizacinis mokymasis studijų veikloje vyksta kuriant organizacines žinias, kurios reikalingos studijų programai, jos realizavimui ir tobulinimui. Tokių žinių svarbą suvokia ir pripažįsta pati aukštoji mokykla, taip pat jos struktūrinis vienetas – už studijų programą (toliau – SP) atsakinga katedra. Organizacinis mokymasis vyksta trijuose lygmenyse ir atitinka tokius Nonaka ir Takeuchi (1995) SECI modelio etapus: visos katedros lygmenyje kolektyvinio mokymosi būdais formuluojant visiems jos dėstytojams priimtiną padalinio misiją, filosofiją, viziją ir įvairiais dokumentais, taisyklėmis, normomis ir pan. formalizuojant naujas studijų programas bei jau realizuojamų SP pokyčius; dėstytojų grupės, realizuojančios vieną ir tą pačią studijų programą, lygmenyje. Kolektyvinio mokymosi būdais kuriamos organizacinės žinios, formuluojant ir tobulinant būsimo profesionalo koncepciją, SP tipą, realizavimo edukacinę paradigmą, tikslą ir uždavinius, SP turinį, studijų metodus ir priemones, studijų pasiekimų vertinimo sistemą, gilinantis į šioje SP studijuojančių studentų pažinimą, jų pasiekimus, problemas ir jų sprendimą, analizuojant SP rezultatus; kiekvieno dėstytojo individualiame lygmenyje, dėstant konkretų modulį. Individualaus mokymosi būdais kuriamos organizacinės individualaus lygmens žinios, leidžiančios tobulinti modulio programą ir jos realizavimo procesą. Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad neuniversitetinės aukštosios mokyklos dėstytojai mažiau linkę dalintis savo žiniomis apie dėstomus modulius. Tyrimo rezultatų analizė atskleidė, jog būtent universiteto dėstytojai turi formalias veiklas, kurių metu jie diskutuoja studijų programos klausimais. Taip pat aiški tendencija, kad universiteto dėstytojai drąsiau kalba apie savo dėstomą modulį formalių posėdžių ar studijų programos dėstytojų susitikimų metu. Neuniversitetinės aukštosios mokyklos dėstytojai dažniau diskutuoja SP ir dėstomo modulio klausimais su žmonėmis iš kitų aplinkų, tuo tarpu universiteto dėstytojai yra labiau linkę esminius SP ir dėstomų modulių klausimus spręsti viduje, t.y. katedros dėstytojų aplinkoje. Tirto universiteto dėstytojai turi aiškesnes organizacinio mokymosi veiklas ir aiškias tradicijas tobulinant SP ir joje realizuojamus modulius. Neuniversitetinės aukštosios mokyklos dėstytojams to aiškiai trūksta. Dėstytojų veikla analizuojant, tobulinant SP ar dėstomus modulius nėra aiškiai apibrėžta. Dėstytojai nevengia savo turimomis žiniomis dalintis ir su kitais žmonėmis – už katedros ribų. Taip pat remiantis tyrimo rezultatais daroma prielaida, kad neuniversitetinės aukštosios mokyklos dėstytojai dirba gilių ir senų tradicijų neturinčioje aukštojo mokslo institucijoje, o katedros nepasižymi aukšta mokymosi kultūra. Taip pat vienas iš veiksnių gali būti tai, jog neuniversitetinės aukštosios mokyklos dėstytojai yra ne akademinio, o verslo sektoriaus atstovai (daugelis jų neturi mokslinio daktaro laipsnio). Todėl jie, labiau būdami praktikai, o ne mokslo krypties mokslininkai, nevengia naudotis išoriniais tinklais, kad gilintų savo praktines, bet ne akademines žinias, susijusias su realizuojama studijų programa bei joje dėstomais moduliais. Todėl tradicinio universiteto atstovai, saugodami savo akademinės bendruomenės tradicijas ir siekdami dirbti kaip viena akademinė grupė, sukuria mokymosi kultūrą, kurioje ilgainiui atsiranda mokymosi tradicijos, palaikomos tokių mokymosi vertybių: tarpusavio pagalba, formalių ir neformalių susitikimų organizavimas, galimybė drąsiai ir atvirai diskutuoti SP ir asmeniškai kiekvieno dėstytojo modulio klausimais. Tai, kad dėstytojai nebijo diskutuoti apie modulius, rodo, jog universitete palaikoma tinkama aplinka dėstytojų mokymuisi. Tačiau tiek universiteto, tiek ir neuniversitetinės aukštosios mokyklos dėstytojai jaučia tam tikrus vadybinius organizacinio mokymosi palaikymo ir vystymo apribojimus. Atmesta hipotezė, kad universiteto dėstytojai nėra linkę mokytis, o neuniversitetinės aukštosios mokyklos dėstytojai labiau linkę mokytis, nes tai sąlygoja jų atvirumas praktikai bei rinkos aplinkos pokyčiams. Neuniversitetinės aukštosios mokyklos dėstytojai yra linkę mokytis, tačiau negalima teigti, jog jų imlumas yra kur kas didesnis nei universiteto dėstytojų. Polinkis mokytis - tai žmogaus potraukis mokymuisi kaip procesui, nesiekiant mokymosi rezultatų, o imlumas (angl. absorptive capacity) susijęs su gebėjimu įgyti, įsisavinti, transformuoti ir panaudoti naujas žinias (Zinkevičienė, 2007). Taigi imlumas reiškiasi mokymosi procese, kai tikslingai siekiama mokymosi rezultatų, t.y. naujų žinių, idėjų, įgūdžių, gebėjimų, kompetencijų ir pan. Universitetai, turintys gilias tradicijas, jau patys savaime linkę diegti mokymosi kultūrą, o jų kasdienėje studijų veikloje galima atpažinti aiškias organizacinio mokymosi veiklas. Tačiau būtent šių tradicijų, kasdienio mokymosi pasigendama neuniversitetinio aukštojo mokslo institucijose.DOI: http://dx.doi.org/10.5755/j01.ss.76.2.1965
The paper reveals the specificity of organizational learning of the teachers in higher education while implementing study programmes. It provides a discussion on questions raised by the disciplines of management and education sciences regarding the challenges and opportunities of organizational learning of teachers. The following research problem is addressed in this paper: what are the factors which influence the organizational learning of the university and non-university teachers how to empower them to develop their educational competencies for successful implementation and continuous improvement of the successful study programme? The aim of the paper is to reveal the specificity of organizational learning of the university and non-university teachers who are implementing a study programme.DOI: http://dx.doi.org/10.5755/j01.ss.76.2.1965
 
Publisher Kaunas University of Technology
 
Contributor —
—
 
Date 2012-09-07
 
Type —
—
 
Format application/pdf
 
Identifier http://www.eejournal.ktu.lt/index.php/Social/article/view/1965
10.5755/j01.ss.76.2.1965
 
Source Social Sciences; Vol 76, No 2 (2012); 51-60
Socialiniai mokslai; Vol 76, No 2 (2012); 51-60
 
Language en
 
Rights Copyright terms are indicated in the Republic of Lithuania Law on Copyright and Related Rights; Articles 4-37.
Autorių teisės yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4-37 straipsniuose.