Record Details

Vertinamasis nusikalstamos veikos sudėties požymis ir nullum crimen sine lege principas: sankirta ir jos sprendimas

Social Sciences

View Archive Info
 
 
Field Value
 
Title Vertinamasis nusikalstamos veikos sudėties požymis ir nullum crimen sine lege principas: sankirta ir jos sprendimas
Liberal Construction of the Composition of the Criminal Act and the Maxim Nullum Crimen Sine Lege: the Intersection and the Solution
 
Creator Versekys, Paulius; Kaunas University of Technology
 
Subject baudžiamoji teisė; vertinamasis nusikalstamos veikos sudėties požymis; nullum crimen sine lege principas
criminal law; maxim ‘nullum crimen sine lege’; liberal construction; composition of criminal act
 
Description Straipsnyje „Vertinamasis nusikalstamos veikos sudėties požymis ir nullum crimen sine lege principas: sankirta ir jos sprendimas“ analizuojama baudžiamojoje teisėje stipriai veikiančio nullum crimen sine lege principo ir vertinamųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių tarpusavio dermė. Straipsnio tikslas – patikrinti vertinamųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių ir nullum crimen sine lege principo atitikimą. Pirmoje dalyje atskleidžiama nullum crimen sine lege principo istorinė raida ir vystymasis, lėmę dabartinės jo sampratos susiformavimą. Principo užuominos siekia seniausius rašytinius baudžiamosios teisės šaltinius: ištakų randama jau XVIII amžiuje prieš Kristų gyvavusiame Hamurabio teisyne, Konstantino (306-337 m. po Kristaus), Anastazijaus (491-518 m. po Kristaus) ir Justiniano (527-565 m. po Kristaus) Konstitucijose, o vėliau ir Justiniano Novelose (535-539 m. po Kristaus). Pirmą kartą principas formalizuotas 1215 m. Anglijoje, Didžiojoje laisvių chartijoje, o samprata labiausiai evoliucionavo Švietimo laikotarpiu, t.y. principą įtvirtinus 1789 m. Prancūzijos žmogaus teisių deklaracijoje. Dabartinį nullum crimen sine lege principo pavadinimą 1801 m. suformulavo Anzelmas Feuerbachas knygoje „Kūniškos bausmės“. Nullum crimen sine lege principas bendrąja prasme reiškia, kad ,,nėra nusikaltimo be įstatymo”. Tačiau šio principo turinys yra žymiai platesnis ir šiuo metu doktrinoje skaidomas į keletą pagrindinių sudėtinių dalių: praevia, scripta, stricta ir certa. Nors principo ištakose sietas tik su praevia, t.y. su baudžiamojo įstatymo galiojimo laiku, šių laikų doktrinoje nullum crimen sine lege interpretuojamas plačiau – papildomai akcentuojamas baudžiamojo įstatymo absoliutumas ir formalumas, analogijos draudimas ir tokio įstatymo formuluočių tikslumas bei aiškumas. Antrojoje dalyje aptariamas tematikai svarbiausių principo elementų - nullum crimen sine lege certa ir nullum crimen sine lege stricta - turinys. Nullum crimen sine lege certa principas reiškia, jog nusikalstamos veikos požymiai baudžiamajame įstatyme turi būti tiksliai ir aiškiai apibrėžti, o nullum crimen sine lege stricta reiškia draudimą taikyti bet kokią analogiją baudžiamojoje teisėje. Aiškumo ir tikslumo elementų svarba baudžiamojoje teisėje yra labai didelė. Pirma, be tikslumo ir aiškumo teisė praranda nuspėjamumą. Antra, tik išleidusi aiškią ir tikslią normą, suprantamą visuomenei, valdžia gali tikėtis ir iš visuomenės reikalaujamo elgesio. Trečia, teisės norma turi būti aiški ir suprantama pareigūnams, įgaliotiems ją taikyti, priešingu atveju ši norma gali būti arba apskritai netaikoma, arba toks taikymas nukryps nuo įstatymo leidėjo valios. Ketvirta, pasunkėja, net tampa neįmanomas ne tik dviprasmiškos, neaiškios normos taikymas, bet ir jos vykdymas bei interpretavimas (aiškinimas). Teisinės kalbos nesuprantamumas, sudėtingumas, didelis atitolimas nuo buitinės kalbos – tai pastaruoju metu teisinėje literatūroje išskiriama kaip viena esminių teisinio neaiškumo ir netikslumo priežasčių, dėl kurios Bendrosios teisės sistemoje buvo išplėtota „paprastos kalbos“ koncepcija (originalus pavadinimas anglų kalba – plain language concept). „Paprastos kalbos“ koncepcija apima tik tokius terminus, kurie yra suprantami bet kuriam asmeniui, o jų turinio kitimą nėra sunku nuspėti. Tai kalba, kuri pašalina bet kokį gramatinį neaiškumą, per daug „išpūsto“ žodyno vartojimą ir painią sakinių struktūrą iš teisinių tekstų. Geriausią „paprastos kalbos“ apibrėžimą yra pateikusi C. Chapman, anot jos, „paprasta kalba“ yra informacijos pateikimo skaitytojui technika tokiomis kalbinėmis formuluotėmis, kurios atitinka jo skaitymo įgūdžius. Kita vertus, negalima šios koncepcijos suabsoliutinti ir paversti teisinę kalbą pernelyg buitine kalba, nes dėl to nukentėtų normos teisinė galia. Analogija – tai tie atvejai, kai teisinės nuostatos plačiau taikomos įstatymo nesureguliuotiems ar pagal įstatymo prasmę neapimtiems santykiams. Teorijoje išskiriama teisės analogija (kai teisės spraga užpildoma remiantis bendraisiais teisės principais) ir įstatymo analogija (kai teisės spraga užpildoma remiantis panašius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis). Teisės aiškinimas baudžiamojoje teisėje, priešingai nei analogija, yra galimas ir pozityvus reiškinys. Straipsnyje daroma prielaida, kad tik atribojus teisės aiškinimą nuo analogijos, galima pagrįsti vertinamųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių atitikimą nullum crimen sine lege stricta. Nullum crimen sine lege certa veikimą taip pat siaurina in dubio pro reo principas. Aiškinant Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto nuostatas, pripažįstama, kad baudžiamieji įstatymai turi būti tikslūs, o analogija negalima, bet kartu konstatuojama, kad praktikoje įmanomi ir įstatymo netikslumai, kuriuos būtina išaiškinti. Šios dvi iš pirmo žvilgsnio nesuderinamos pagrindinės nuostatos siaurina nullum crimen sine lege certa veikimą preziumuojant, kad baudžiamojo įstatymo netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai. Trečioje straipsnio dalyje atskleidžiama vertinamųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių samprata tiek Kontinentinėje, tiek Bendrojoje teisinėje sistemoje ir analizuojami jų sankirtos su nullum crimen sine lege principu taškai. Nors dėl vertinamųjų požymių vartojimo baudžiamojo įstatymo tekste kyla daug ginčų ir klausimų, atsakymų ir tinkamo dėmesio šiai problemai trūksta. Be to, jei tokios konstrukcijos mokslininkų ir tiriamos, tai dažniausiai pavieniui, atskirtos viena nuo kitos. Lietuvoje visi tyrimai paprastai apsiriboja tik atskirų nusikalstamų veikų sudėčių analize, tačiau kompleksiškai sudėties požymių ir jų rūšių Lietuvoje pastaruoju metu niekas tirti nebando, preziumuojant, kad požymio teorija yra tinkama (nors nusistovėjusi ir netirta gerus tris dešimtmečius – aut. past.). Neabejotina, kad būtinas kokybiškai naujas požiūris į nusikalstamos veikos sudėties požymio teoriją ir požymių klasifikaciją, o vertinamuosius ir pastoviuosius požymius reikia tirti kartu, neatsietai, analizuojant jų tarpusavio ryšį ir santykį. Vertinamųjų požymių turinys tiesiogiai nepaaiškėja iš nusikalstamos veikos sudėties, o priklauso nuo aplinkybių ir faktų vertinimo. Vertinamieji požymiai prisitaiko prie konkrečių socialinių, ekonominių, politinių valstybės ir visuomenės raidos aplinkybių. Kintant visuomeniniam gyvenimui, jo standartams, kinta ir vertinamųjų požymių aiškinimas. Atsižvelgiant į tai, teisė, paremta vertinamaisiais požymiais, sensta lėčiau nei apibrėžta pastoviaisiais požymiais, mažiau atsilieka nuo visuomeninio gyvenimo tėkmės. Kita vertus, dėl išvardintų vertinamųjų požymių savybių kyla daugiausiai dvejonių, analizuojant jų suderinamumą su formaliuoju nullum crimen sine lege principu. Išsamiai išanalizavus teorinę medžiagą, straipsnio pabaigoje identifikuojami atvejai, kai vertinamieji požymiai gali būti pagrįstai vartojami baudžiamajame įstatyme. Daromos išvados, kad įstatymo aiškumas ir tikslumas yra prioritetinė, bet ne absoliutinė teisinė nuostata baudžiamojoje teisėje, o vertinamųjų požymių tikslumas siejamas ne su tikslia formuluote, o su tiksliu faktinių aplinkybių vertinimu ir nusikalstamos veikos sudėties aiškinimu. Be to, teismų praktika privalo suformuluoti tam tikrus vertinamųjų požymių aiškinimo ir faktų vertinimo kriterijus - „saugiklius“, kad būtų apribotas teisėjo diskretiškumas, ir teismas, vertindamas faktines aplinkybes bei aiškindamas požymio turinį, tų kriterijų laikytųsi, o jei drįstų nesilaikyti – tinkamai tai motyvuotų.DOI: http://dx.doi.org/10.5755/j01.ss.76.2.1962
The article analyzes compatibility between the liberal construction of the composition of the criminal act and the maxim nullum crimen sine lege. The article reveals the historical evolution and the development of the maxim nullum crimen sine lege which has affected the formation of the current concept, the content of nullum crimen sine lege certa and nullum crimen sine lege stricta (two elements of the maxim which have the main role for the topic), as well as the concept of the liberal construction of the composition of the criminal act. Finally, conclusions are drawn defining the cases when the liberal constructions of the composition of the criminal act may be legally used in Criminal Law.DOI: http://dx.doi.org/10.5755/j01.ss.76.2.1962
 
Publisher Kaunas University of Technology
 
Contributor —
—
 
Date 2012-09-07
 
Type —
—
 
Format application/pdf
 
Identifier http://www.eejournal.ktu.lt/index.php/Social/article/view/1962
10.5755/j01.ss.76.2.1962
 
Source Social Sciences; Vol 76, No 2 (2012); 43-50
Socialiniai mokslai; Vol 76, No 2 (2012); 43-50
 
Language en
 
Rights Copyright terms are indicated in the Republic of Lithuania Law on Copyright and Related Rights; Articles 4-37.
Autorių teisės yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4-37 straipsniuose.