Record Details

Evaluation of the Implementation of National Export Developement Strategy: Case Study of the Republic of Lithuania

Intellectual Economics

View Archive Info
 
 
Field Value
 
Title Evaluation of the Implementation of National Export Developement Strategy: Case Study of the Republic of Lithuania
Nacionalinės eksporto plėtros strategijos įgyvendinimo vertinimas: Lietuvos Respublikos atvejis
 
Creator Dzemydaitė, Giedrė
Dzemyda, Ignas
Jurgelevičius, Artūras
 
Subject export strategy; export; production capacity
E61; F14; F43; H32
eksporto strategija; eksportas; gamybiniai pajėgumai
E61; F14; F43; H32
 
Description As a result of globalization and the changing business environment a lot of business companies have to undergo a deep transformation process to become more international in their export. Export is a key determinant in achieving economical growth of the state and a higher level of competition in the domestic market, but there is no proof that export promotion made by the state is efficient to stimulate export activities. The article aims to evaluate Export Development Strategy of the Republic of Lithuania for 2009-2013 and its implementation. The article evaluates the implementation of export strategy of the Republic of Lithuania through a survey and measures the production capacity of the industrial sector in Lithuania. The research findings show that a small part of industrial companies could effectively facilitate the state export encouragement measures because of their lack of production capacity.
Daugelis besivystančių šalių (įskaitant pereinamosios ekonomikos šalis) liberalizuoja savo ekonomikas, siekdamos pritraukti tiesioginių užsienio investicijų, perimti technologinius pasiekimus ir tapti konkurencingos vidaus rinkoje (Sinha, 2009). Globalizacija ir skirtingų ekonomikų integracija dažnai buvo siejama su ekonominiu augimu ir socialiniu vystymu. Eksportas labai svarbus kriterijus norint pasiekti aukštus ekonomikos augimo rodiklius (Hessels ir van Stel, 2007; Shih and Wickramasekera, 2010). Tačiau nėra įrodymų, kad valstybės pagalba ar specialios eksporto skatinimo priemonės efektyviai skatina veiklą, susijusią su eksportu (Leniodou, 1998, Wiliams, 2008). Lietuva yra maža atvira ekonomika su santykinai nedidele vidaus rinka, todėl vienas iš svarbiausių jos ekonominio augimo, konkurencingumo didėjimo, valstybės balanso teigiamių pokyčių veiksnių yra lietuviškų prekių eksporto plėtra. Šiuo metu pagrindinės lietuviškų produktų importuotojos ES šalys išgyvena finansinės krizės padarinius. Ji ypač neigiamą įtaką turėjo Vakarų Europai. Šie politinės valios klausimai yra apibrėžti Lietuvos eksporto plėtros strategijoje 2009– 2013 m. (Žin., 2009, Nr. 137-6012). Pažymėta, kad Strategijos vizija, tikslai ir uždaviniai turi būti įgyvendinti valstybės institucijų skatinant šalies prekių ir paslaugų eksportą į kitas rinkas. Mokslinės literatūros analizė rodo, kad dėl globalizacijos ir besikeičiančios verslo aplinkos daugelis įmonių privalo pereiti visapusiškos transformacijos procesus ir tapti labiau internacionalizuotos. Eksportas yra viena iš įėjimų į tarptautines rinkas formų. Akivaizdu, kad eksportas yra labai svarbi ekonomikos dedamoji, užtikrinanti spartų valstybės ekonomikos augimą, o vidaus konkurencija pereina į aukštesnį lygmenį. Tačiau mokslinėje literatūroje nėra įrodymų, kad valstybės eksporto skatinimo politika yra efektyvi ir sukelia veiksmingą grįžtamąjį ryšį šalies ekonomikai. Mokslinės literatūros analizė rodo, kad pagrindiniai veiksniai, skatinantys įmones eksportuoti efektyviai, labiau susiję su įmonių kompetencijos sritimis, ypač tokiomis kaip marketingas ir tarpkultūrinė komunikacija. Būtent šių sričių visapusišku išmanymu pasižymi eksportuojančios įmonės. Toks požiūris prieštarauja į išteklius orientuotų kompanijų požiūriui ir reikalauja daugiau tyrimų ir mokslinės literatūros analizės eksportuojančių įmonių dinaminių išteklių ir įmonių kompetencijų srityse. Be to, produktyvumas yra vienas iš eksportuojančių įmonių sėkmės veiksnių, tiriamas šiame straipsnyje. Lietuvos eksporto plėtros strategija 2009–2013 m. orientuota į tris pagrindines veiklos sritis: naujų eksporto partnerių paieška, eksportuojančiųjų įmonių veiklos efektyvumo didinimas, investicijų skatinimas. Paslaugų sektorius Strategijoje laikomas prioritetu. Tačiau nepagrįsta, kodėl paslaugų sektorius, kuris nebūtinai gali užtikrinti aukštą ekonomikos pridėtinę vertę ilguoju laikotarpiu, turėtų būti laikomas prioritetiniu. Atlikta 130 Lietuvos pramonės įmonių vadovų apklausa parodė nepakankamą Lietuvos eksporto plėtros priemonių išnaudojimą. Apie 14 % pramonės įmonių eksporto skatinimo priemones finansavo iš savo asmeninių lėšų. Tai rodo nepakankamą informacijos sklaidą verslo sektoriui apie galimybes gauti valstybės dotacijas bei santykinai dideles laiko sąnaudas administruojant valstybės paramą, ypatingai atsižvelgiant į sparčius tarptautinių rinkų paklausos pokyčius. Šios sritys turi būti tobulinamos. Kitas aspektas, dėl kurio nepakankamai efektyviai išnaudojamos Lietuvos eksporto plėtros priemonės, – jos tik iš dalies atitinka įmonių lūkesčius. Pramonės vadovai, siekdami didinti eksportą, ypatingai didelį dėmesį skyrė įmonės gamybos ir valdymo efektyvumo veiksniams, kaip technologijų diegimui, žmogiškojo kapitalo našumo pakankamo lygio užtikrinimui, įmonės valdymo ir vadybos gebėjimams efektyviai reaguoti į rinkos pokyčius, sugebėjimą optimizuoti gamybą atsižvelgiant į žaliavų kainų pokyčius. Šiems veiksniams Lietuvos eksporto plėtros strategijoje skirta nepakankamai dėmesio. Pagrindinės valstybės priemonės, kurias aktyviausiai taikė pramonės įmonės, –rinkodaros, tiesiogiai susijusios su naujų kontaktų užmezgimu ir produkcijos paklausos plėtra užsienyje. Populiariausia priemonė visuose pramonės sektoriuose – parodos. Ji vidutiniškai sudarė apie 64 % visų valstybės naudojamų priemonių, o tokiuose sektoriuose, kaip maisto ir gėrimų bei medienos ir baldų pramonės, parodos sudarė didžiąją dalį visų naudojamų priemonių. Iš visų tirtų sektorių išsiskyrė tekstilės ir elektronikos sektoriai, kurie, be rinkodaros priemonių, taip pat skyrė dėmesio technologijų plėtrai, darbuotojų mokymams bei kokybės standartų diegimui, kas rodo šių sektorių ateities plėtros potencialą. Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenis, dėl nepakankamų gamybinių pajėgumų tik nedidelė dalis pramonės įmonių (apie 21 %) galėtų efektyviai įsisavinti valstybines eksporto plėtros priemones. Lietuvos eksporto strategija daugiausia orientuota į naujų užsienio partnerių radimą bei Lietuvos pramonės produkcijos paklausos plėtrą, tačiau nepakankamai dėmesio skiriama gamybinių pajėgumų plėtrai ir optimalaus gamybos lygio užtikrinimui. Nesant šių veiksnių tvarios plėtros, nėra galimybės užtikrinti eksporto plėtros ilguoju laikotarpiu. Gamybinių pajėgumų plėtra aktualiausia baldų gamybos ir drabužių siuvimo sektoriams, nes juose gamybiniai pajėgumai išnaudoti labiausiai – siekia apie 80 %. Didžiausias produkcijos paklausos poreikis kitų nemetalų mineralų sektoriuje, kuriame nepakankamai išnaudotas gamybinis potencialas, neužtikrinamas pakankamas pramonės sektoriaus efektyvumas. Akivaizdu, kad Lietuvos pramonės plėtros priemonės atitinka tik dalies Lietuvos pramonės sektorių poreikius ir, siekiant didinti jos efektyvumą, priemones reikėtų labiau diversifikuoti. Pabrėžtina, kad Lietuvos pramonės sektoriuje trūksta gamybos optimizavimo patirties bei monitoringo priemonių. Statistikos departamento duomenimis, ekonomikos pakilimo laikotarpiu pramonės sektorius geriau numatė savo gamybinius pajėgumus nei ekonomikos recesijos atveju 2008–2009 m., kai, staigiai sumažėjus eksporto paklausai, nepavyko atitinkamai sumažinti gamybos pajėgumų. Dėl šios priežas mažėja kapitalo išnaudojimo efektyvumas, įmonės pelningumo rodikliai bei patrauklumas užsienio investuotojams.
 
Publisher Mykolas Romeris University
 
Contributor —
—
 
Date 2013-08-23
 
Type info:eu-repo/semantics/article
info:eu-repo/semantics/publishedVersion
—
—
 
Format application/pdf
 
Identifier https://www3.mruni.eu/ojs/intellectual-economics/article/view/574
 
Source Intelektinė ekonomika; Vol 6, No 1 (2012): Intellectual economics; 776–797
Intellectual Economics; Vol 6, No 1 (2012): Intellectual economics; 776–797
1822-8038
1822-8011
 
Language eng
 
Relation https://www3.mruni.eu/ojs/intellectual-economics/article/view/574/535
 
Rights Copyright (c) 2014 Intellectual Economics